"Tu žiūri į mane... Gerai, ar tavo galvoje yra problema, ar manai, kad aš tave apgaudinėju, ar manai, kad aš meluoju? Po velnių! Gerai? Po velnių!... Viskas gerai, Aš atsipalaiduosiu, hermano. Aš atsipalaiduosiu... Reikalas toks... Gerai, aš tave vieną kartą jau nužudžiau... ir nėra taip, kad būčiau išprotėjęs. Viskas gerai... . Tai kaip vanduo po tiltu. Ar aš kada nors sakiau jums beprotybės apibrėžimą? Ar aš kada nors sakiau jums, kas yra beprotybės apibrėžimas? Beprotybė elgiasi tiksliai... tą patį sušiktą... vėl ir vėl tikėdamasi... šūdas pasikeis... Tai. Is. Išprotėjęs. Kai pirmą kartą kas nors man tai pasakė, aš nežinau, maniau, kad jie mane apgaudinėja, todėl nušoviau jį. Reikalas tas... Jis buvo teisus. Ir tada aš pradėjau matyti, visur, kur žiūrėjau, visur, kur žiūrėjau tuos sušiktus dyglius, visur, kur žiūrėjau, darydamas tą patį sušiktą dalyką... vėl ir vėl, ir vėl ir vėl galvoju, kad „šis kartas bus kitoks“. ne, ne, prašau... Šis laikas bus kitoks, atsiprašau, man nepatinka... Būdas... “ - Vaas Juodkalnija